Rašykime į Galaktikas

Tariant, kad signalų siuntimas ateivių civilizacijoms dažnai bus laikomas rizikingu (dėl baimės, kad labiau pažengusi civilizacija sužinojusi gali atskristi ir sunaikinti kitą mažiau pažengusią civilizaciją), mažai tikėtina, kad kitos Paukščių Tako civilizacijos bandys signalizuoti visoms Paukščių Tako žvaigždėms, ir tikriausiai tiesiog neatsakys į mūsų signalus dėl strateginių ir politinių priežasčių.

Taigi, statistiškai (dėl žvaigždžių skaičiaus kampiniame plote) ir iš rizikos analizės pusės (dėl saugaus atstumo) atrodo, kad mes turėtume turėti kur kas didesnę viltį atrasti ateivius ieškodami jų ne kaimynystėje, o kitose galaktikose. Pavyzdžiui, įsivaizduokime, kad detektavome informatyvų signalą iš kitos intelektualios civilizacijos kažkur Andromedos galaktikoje: tokiu atveju signalas, kurį gavome būtų jau 2.5 milijonų metų senumo, ir mes spėliotume -- ar toji civilizacija vis dar egzistuoja? Yra daug laiko pasiruošti už milijonų metų būsiančiam susitikimui, tad jaustumėmės saugiau nusiųsti atsakymą atgal, ir toliau periodiškai transliuoti jiems informaciją apie save, ypač, jei gautume periodinį signalą iš tos civilizacijos, kuris būtų tarsi periodiniai naujienraščio pranešimai apie tos kitos civilizacijos gyvenimą.

Jei signalai iš ateivių kitoje galaktikoje būtų periodiniai ir ilgalaikiai, su kaskart vis nauja informacija, tai būtų kažkas, kas tikrai pritrauktų dėmesį ir taptų kasdienių naujienų dalimi, tarsi serialas apie kitą pasaulį iš 2.5 mln. metų praeities, mūsų šiandieniniame gyvenime. Įkvėpti tokios galimybės, mes galėtume taip pat pradėti projektą apie tai, kaip su galingais lazeriais nukreiptais į artimą galaktiką, galėtume transliuoti apie save tolimoms civilizacijoms, kurios galbūt kol kas dar net neegzistuoja, ir egzistuos tik tolimoje ateityje, kuomet galbūt mūsų jau nebebus.

Pavyzdžiui, vienas lazeris galėtų siųsti duomenų paketų serijas kiekvienai žvaigždei Andromedos galaktikoje, naudojantis panašiais lazerio krypties kontrolės algoritmais, kuriais rašome informaciją į kompaktinius diskus (CD) (tik su daugiau bitų kiekvienam taškui), ir įrašant vieną ir tą pačią žinutę visoms Andromedos galaktikos žvaigždėms per kokį mėnesį, o galbūt per metus, ir tokį naujienų įrašymo ir nusiuntimo procesą kartoti periodiškai. Tokiu būdu visos civilizacijos Andromedos galaktikoje, kurios turi tiesioginį Paukščių Tako galaktikos vaizdą, galėtų gauti periodines naujienas apie mus. Tai, be abejo, padidintų tikimybę, kad jei kažkas tenai ateityje mus detektuos, ir jei kitos civilizacijos kitose galaktikose dėl panašių priežasčių imtųsi rašyti į Paukščių Tako galaktiką, tuomet mums tikriausiai užtektų jau esamų ar šiek tiek galingesnių teleskopų tai informacijai priimti: galėtų prasidėti tarpgalaktinis pašnekesys kaip realus reiškinys, kuris ir toliau vyksta, nes per labai didelius laiko ir erdvės atstumus, net ir potencialūs priešai turi pakankamai laiko susidraugauti, ir nežinia, ar jie tebeegzistuoja.

Visa tai būtų įmanoma tik todėl, kad, kaip sakoma "paėmus galingiausius šiuolaikinius lazerius ir sujungus su didžiausiais teleskopų veidrodžiais, lazerių impulsai gali sukurti tokį stiprų signalą, jog žiūrint iš daugiau kaip tūkstančio šviesmečių atstumo, jis atrodytų tūkstantį kartų ryškesnis nei Saulės šviesa" -- taigi, tai reiškia, kad naudojant ypatingai galingus ir kryptingus lazerius, galėtume padaryti, kad gyventojai kitoje galaktikoje galėtų fiksuoti naujos periodiškai mirgančios žvaigždės (arba Saulės žybsnius lazerio spektro linijoje) atsiradimą Paukščių Tako galaktikos vaizde. Su pakankamai galingais teleskopais skenuojant galaktiką, galima būtų tokias mirgančias žvaigždes atrasti, išmatuoti jų spektrus, ir atradus, kad tie spektrai yra specifiniai lazeriams, nukreipti dedikuotą teleksopą jiem registruoti didesniu dažniu.

Rezultate, galėtume dalintis savo civilizacijų istorijomis ir skaityti tarp-galaktinius naujienraščius, -- ir "skaityti žvaigždes" reikštų nebe astrologiją, o žinių ir išminties sėmimąsį iš kitų protingų civilizacijų istorijų.